"Ar mano siena turi kvėpuoti?“
"Kvėpuojančios sienos" ir jų istorija
Statybinėje fizikoje ir pastato vidaus klimato teorijoje sklando senos legendos, kad sienos gali ir netgi turi „kvėpuoti”, nes esą tik tada bus įmanoma panaikinti pelėsį ir bus užtikrintas „sveikas” pastato vidaus klimatas.
Legenda ir realybė
Ši legenda gimė 19 amžiaus viduryje, higienistui Maksui van Petenkoferiui (Max van Pettenkofer) atlikus eksperimentus. Jis nustatė, kad, panaudodamas tinkamai pritvirtintą ir užsandarintą piltuvą, gali per plytą užpūsti žvakę. Po šio eksperimento buvo padaryta išvada, kad poringų medžiagų panaudojimas sienų statyboje turėtų užtikrinti oro cirkuliaciją tarp pastato išorės ir vidaus, taip išvalant vidaus orą.
Tačiau mokslininkas praleido svarbų faktą, kad šio eksperimento metu, pūsdamas per užsandarintą piltuvą, vienoje plytos pusėje jis sukūrė viršslėgį. Todėl oras praėjo pro plytos struktūrą ir užgesino žvakę. Tačiau, esant normalioms sąlygoms, toks viršslėgis išorinėje pastato pusėje nesusidaro net ir veikiant stipriam vėjui. Mūrinės ir tinkuotos sienos, taip pat kaip ir betoninės ar surenkamos gelžbetoninės sienos, yra mažai laidžios orui.
Todėl galima teigti, kad nepriklausomai, ar izoliacija įrengta pastato išorėje ar viduje, ji negali daryti įtakos oro cirkuliacijai, nes ten kur ji nevyksta, ji negali būti ir sumažinta. Taigi, net orui nelaidus sluoksnis, pritvirtintas prie izoliacijos, oro mainų srautui įtakos neturės.
Vidaus patalpų vėdinimas
Vidaus patalpos turi būti vėdinamos, nes vidaus orą reikia nuolat keisti daugiau deguonies turinčiu išorės oru, o viduje esančios drėgmės kiekį - sumažinti. Ir tai tikrai nevyksta dėl mistinių fizikinių procesų sienose, o tik dėl tinkamai parinkto ir kontroliuojamo vėdinimo proceso: trumpalaikio langų atidarymo ar centralizuotos/necentralizuotos vėdinimo sistemos.
Vėdinant apšiltintų pastatų patalpas, užtikrinama aukšta oro kokybė, nesusidaro kondensatas ir nėra sąlygų pelėsio augimui. Vėdinimas ir sienų šiltinimas sukuria malonų ir sveiką vidaus klimatą. Neapšiltinta siena būtų šalta ir nekomfortabili, sudarytų didelius šilumos nuostolius ir pastovų pelėsio atsiradimo pavojų.
Drėgmės pasišalinimas per sieną kartais vadinamas „kvėpavimu“. Priklausomai nuo naudojamos medžiagos, toks procesas gali vykti, tačiau nėra reikšmingas bendram kambario drėgmės balansui. Difuzija, laipsniškas vandens garų prasiskverbimas į statybines medžiagas, gali sudaryti tik iki 2 proc. drėgmės pasišalinimo, o likę 98 proc. pašalinami patalpas vėdinant. Praktikoje 2 proc. nereiškia nieko.
Dar svarbiau yra tai, kad gipsinis, kalkinis ar molinis tinkas gali surišti drėgmę į kristalinę formą, ir sąlygoms esant, išleisti ją atgal į patalpas, kai jos per sausos.
Ištrauka iš vokiško standarto DIN 4108
1969 metai
„Sienų kvėpavimas patalpų vidaus oro vėdinimui įtakos neturi, tačiau, dėl tam tikrų higieninių ir konstrukcinių sumetimų, sienos vidaus paviršinių sluoksnių galimybė sugerti tam tikrą vandens kiekį yra pageidautina. Įprastas vidaus tinkas, gipso kartono plokštės ir pan. šį reikalavimą užtikrina.
Norint užtikrinti, kad šio sluoksnio sugertas vandens garų kiekis nesiskverbtų gilyn į konstrukciją, dažniausiai reikalaujama įrengti garų barjerą, ypatingai daugiasluoksnėse sienose, pvz.: vidaus apdaila ant metalinio karkaso. Esant dideliam vidaus patalpų drėgniui, drėgmė, sugerta paviršiniame sienos sluoksnyje, kai patalpos bus sausesnės, bus „atiduota“ atgal į orą. Taip galima padaryti patalpas vėdinant (atidarant langus, įrengiant vėdinimo kanalus ir pan.“ DIN 4108-1969.
Apibendrinimas
„Kvėpuojančių sienų“ modelis yra pasenęs. Energiškai efektyvių pastatų apvalkalas turi būti sandarus. Todėl FOAMGLAS® izoliacija yra idealus pasirinkimas, nes jai jokie papildomi barjerai nėra reikalingi.